Fighting against climate change an overview from the European Union and spanish law

Abstract

The inclusion of the fight against climate change as a target of sustainability determines the need to adopt forceful measures to reduce the effects of climate change. The current situation allows us to see that in the near future its effects will be devastating and irreversible unless drastic measures are adopted imminently. This paper aims to evaluate the legal measures taken through Spanish law, framed in the legal context of the European Union, to assess their real effectiveness. The methods of the research are the scientific methodology of legal disciplines, mainly regulatory analysis and other legal instruments, as well as case law. The results obtained show that some specific actions have been adopted through formal and informal current regulations, but much more could still be done to enforce more drastic measures in the fight against climate change. In this sense, this paper makes some recommendations to improve the effectiveness of the measures taken with this purpose.

Klimato kaita šiuo metu laikoma didžiausiu žmonijos iššūkiu, siekiant aplinkos tvarumo. To pasekmė – kai kurios šalys jau skelbia ekstremalią situaciją, tai reiškia, kad norint pakeisti padėtį, teks imtis drastiškų priemonių. Šiame darbe analizuojamas Ispanijoje priimtų reguliavimo priemonių, kurios Europos Sąjungos veiksmų kontekste turėtų būti suprantamos kaip Žaliasis kursas, ir kitų atitinkamų dokumentų bei reglamentų pateikimas ir jų paaiškinimas. Veiklos dėl klimato kaitos tikslas neatsiejamas nuo kitų Jungtinių Tautų 2030 m. darbotvarkės dėl aplinkosaugos tikslų. Kiti šios darbotvarkės tikslai apima socialinę, ekonominę ir valdymo sritis. Be abejo, išsikelti tikslai turi būti suderinti tarpusavyje. Populiariausias tvarumo apibrėžimas prieš dešimtmečius pateiktas Jungtinių Tautų Pasaulinės aplinkos ir plėtros komisijos paskelbtoje ataskaitoje „Mūsų bendra ateitis“, kuri dar vadinama 1987 m. Brundtlando ataskaita. Ši komisija sukūrė tvarios plėtros sąvoką, kuri vartojama, kalbant apie esamų poreikių tenkinimą, sudarant galimybę ir ateities kartoms tenkinti savo poreikius (Jungtinės Tautos, 1987). Taigi dabartinį tvarumo sampratos išplėtimą apibrėžia suformuluoti uždaviniai, įtraukti į kiekvieną iš septyniolikos Darnaus vystymosi tikslų, kurie įtraukti į 2030 m. darbotvarkę, laikomą privalomu susitarimu. Atsižvelgiant į tvarumo sampratos raidą, su aplinkos tvarumu susiję veiksmai turi būti derinami su socialinio, ekonominio ir valdymo tvarumo skatinimo veiksmais, tačiau tai neturėtų trukdyti įgyvendinti kovos su klimato kaita priemonių. Iš esmės šia analize siekiama nustatyti kovos su klimato kaita priemonių veiksmingumą, jų nesiejant su kitų tvarios plėtros tikslų įgyvendinimu. Šio tikslo siekiama taikant teisės disciplinų mokslinę metodologiją, tai yra atliekant dokumentų analizę bei taikant teismų praktiką. Analizėje daugiausia dėmesio skiriama reguliavimo priemonėms, nors atsižvelgiama ir į neformaliąją teisę, siekiant pažinti neformaliojo reguliavimo priemonių naudingumą, lyginant su formaliosiomis. Apskritai pagrindinis dokumento klausimas, ar dabartinių reglamentų pakanka, siekiant kovoti su klimato kaita?